Rugpjūčio 18-ąją KSU studentė Laura Samulionytė leidosi į labdaringą 500 km žygį aplink Lietuvą dėl vaikų svajonių. Šiandien Laura jau grįžta prie įprasto gyvenimo tempo, kurio epicentre – teisės studijos universitete. Pasak Lauros, nors antrajam žygiui ji buvo pasirengusi geriau, žygio metu ji patyrė gana tradicinę kojos traumą – pritrintą bato žaizdą, kuri dėl intensyvaus ėjimo negijo. Visgi Laura žygį baigė, ir už tai ji šiandien dėkinga daugybei ją žygio metu rėmusių žmonių. Laura sveikatos sunkumų nesureikšmina: „Pūslės užsitrauks, žaizdos sugis, o žmonės ir jų istorijos liks atmintyje ilgam. Be to, žygio metu pavyko surinkti solidžią aukų sumą, kuri bus išdalinta sergančių vaikų šeimoms.“
Ėjimo planas ir dienos ritmas
Tokiam žygiui, sako Laura, reikia ne tik fizinio pasirengimo, bet ir griežtos dienotvarkės. Ji keliavo per skirtingas savivaldybes, kuriose atsirado Lauros rėmėjų – jie pasirūpino jos nakvyne, maistu.
„Keldavausi anksti – vieną dieną dar prieš aušrą, kitą dieną išeidavau šiek tiek vėliau, priklausomai nuo maršruto. Pirmomis dienomis nešiausi 25 kg kuprinę, kurioje tilpo visi būtiniausi daiktai – drabužiai, higienos priemonės, net kompiuteris. Tai labai vargino kojas ir nugarą. Mane lydėjusi komanda patarė nebūtinus kelionėje daiktus palikti mašinoje – taip išlaisvinau nugarą ir mintis.“
Įprastai Laura nueidavo 30–40 km per dieną, darydama tik 2–3 trumpas pertraukas. „Buvo ir dienų, kai nužingsniuodavau 60 ar net 70 km“, – pasakoja ji.
„Pirmąsias tris dienas maniau, kad širdis iššoks iš krūtinės – pulsas naktį siekdavo 180. Buvo labai sunku, bet sustoti negalėjau. Sustosi – daugiau nebeatsikelsi“, – prisimena Laura.
Bandelės su lašinukais – Lauros „degalai“
Lauros pietumis dažniausiai pasirūpindavo komanda ar žmonės, pas kuriuos ji apsistodavo. Tačiau tikru atradimu tapo kaimo parduotuvėlės: „Bandelės su lašinukais buvo mano degalai. Suvalgai – ir užtenka kelioms valandoms. Dabar puikiai žinau, kur jos skaniausios“, – juokiasi Laura.
Žmonės, kurie suteikė jėgų
Laura vertina žygyje sutiktus žmones. Vienas įsimintiniausių susitikimų įvyko Tytuvėnuose, kur ji apsistojo pas žygio rėmėjus svečių namuose „Žara“. „Ten sutikau moterį, praradusią 28-erių sūnų, kuris mirė nuo vėžio. Iš pradžių ji man pasirodė griežta, tačiau tik vėliau supratau, kiek daug skausmo ji savyje nešioja. Tuo metu rimtai svarsčiau baigti žygį dėl kojos traumos, bet mūsų pokalbis suteikė naują kvėpavimą. Negalėjau pasiduoti“, – pasakoja Laura.
Laura prisimena ir draugystę su Barbora – „Molinei Saulėgražai“ priklausančios sodybos šeimininkų dukra. Per pirmąjį žygį Laura jai padovanojo mažą viščiuką, linkėdama gerų mokslų. „Šiemet sužinojau, kad viščiukas visą laiką lydėjo Barborą į mokyklą, o ji tapo klasės pirmūne. Šiemet jai padovanojau lapiuko pagalvę – drąsai“, – dalijasi Laura.
Sodybos šeimininkai suteikė apgyvendinimą, pasirūpino šiltu vandeniu lauko duše šaltomis dienomis, maitino ir padrąsino vykti į ligoninę, kai kojos skausmai tapo nebepakeliami.
Skausmui nepasidavė
Nors kojos trauma lydėjo visą žygį, Laura apsisprendė jį baigti. Didžiausią pagalbą ji gavo iš Sporto klinikos specialistų.
„Kai atvykau su supūliavusiomis ir pūslėtomis kojomis, paskambinau klinikos projektų vadovui – jis per valandą suorganizavo vizitą. Gydytoja Asta Žukovienė su komanda, sesutė Audronė Datienė ir kineziterapeutas Mantas Macevičius tiesiog padarė stebuklą – pritaikė „Granuflex“ hidrokoloidinius tvarsčius, imobilizavo skaudžiausias vietas. Tik dėl jų rūpesčio galėjau tęsti kelionę“, – sako Laura.
Nors pati trasą įveikė, ji kitiems linkėtų labiau pasaugoti sveikatą. „Esu buvusi profesionali sportininkė, tad žinau savo galimybes ir ribas. Tačiau visada verta pasverti – kas brangiau: tikslas, koks prasmingas jis būtų, ar sveikata.“
Sunkiomis akimirkomis jėgų suteikdavo ir talismanai: mamos iš žievės pagaminti amuletai, draugų buteliukuose užrašyti linkėjimai bei žygio trenerės Ingridos Varnienės palaikymas. „Dažnai jai parašydavau – ji mane visapusiškai palaikė, tačiau skatino apsvarstyti, ar dėl skausmų nereikėtų žygio nutraukti. Tai buvo pirmas kartas, kai trenerės nepaklausiau ir vis tiek nuėjau toliau“, – prisipažįsta Laura.
Žygyje netrūko ir linksmų situacijų. „Molinei Saulėgražai“ priklausančios sodybos šeimininkas Kęstutis pasiūlė „atsarginę“ metalinę koją, likusią dar iš Antrojo pasaulinio karo. „Juokėmės visi – sakė, kad su ja bus patogiau nei su manąja gipsine“, – šypsosi mergina.
Edukacija kelyje
Be fizinio iššūkio, Laura sau kėlė tikslą kalbėti apie judėjimą ir sveiką gyvenseną. Ji džiaugiasi užsimezgusia draugyste su Utenos savivaldybe ir Rietavo turizmo bei verslo informacijos centru. Jų dėka Laura ne tik gavo pastogę ir maisto, bet ir galėjo kalbėti su bendruomene apie sveiko gyvenimo būdą. Pasak Lauros, edukacija vyko ne tik suorganizuotų susitikimų metu.
„Žmonės patys prieidavo parduotuvėse, sodybose, sustojimuose, klausdavo, kodėl einu. Taip prasidėdavo pokalbiai apie sveikatą, iššūkius ir judėjimą“, – pasakoja ji.
Žygis – ne dėl kilometrų skaičiaus
Laura džiaugiasi projektu ir sako, kad „žygio prasmė – ne nueiti kilometrai, o sutikti žmonės kelyje. Žygis dovanojo pokalbius, kurie neleido pasiduoti. Žygį skyriau vaikams, kurie tiki, kad viskas įmanoma“, – sako Laura.
